Viršutinis ir apatinis drabužiai – tai, žinoma, kontušas ir žiponas. Schulzas pabrėžė vieną svarbią detalę – ištaigingą juostą, tą šlėktų aprangos brangakmenį. Jos nepraleido ir to meto Žečpospolitą aprašęs prancūzas – buvęs jėzuitas, kunigas Hubertas Vautrinas. Beje, supainiojęs žiponą su kontušu, jis knygoje „L'Observateur en Pologne“ taip pristatė šį žavingą lenkų drabužių elementą:

Žiponas (t. y. kontušas) suveržiamas plačia šilko juosta, perlenkta į keturias dalis, kuri du ar tris kartus apjuosiama aplink juosmenį ir grakščiai galais nukariama kairėje pusėje. Ši pusės uolekties pločio ir trijų ar keturių ilgio juosta šlėktai yra toks svarbus elementas, kaip jautienos kepsnys ant anglo stalo: patvirtina jo savininko turtingumą. Kai kurios juostos kainuoja daugiau nei 1200 frakų. Turiu pripažinti, kad šis juostos palyginimas su jautienos kepsniu yra labai originalus ir gana kruvinas...

Mickevičius savo plunksna aprašo gerokai daugiau:

Teisėjas [...]

Tad, Tvarkdarį pašaukęs, rengės eit miegoti.
Protazas jam atrišo mazgą Slucko juostos,
Kurios kutai pašonėj šilko sruogom klostos;
Vienapus auksu lieta, aksomu žieduota,
Kitapus – juodo šilko, vien pasidabruota,
Visokiam reikalui ją galima dėvėti:
Złotą na dzień golowy, a czarną w żałobie.
Tiktai Protazas juostą sudėliot mokėjo.
Ponas Tadas, I knyga, 849–856 eilutės

Atkreipkime dėmesį į paskutinę eilutę – tiesą sakant, sulankstyti juostą nebuvo taip paprasta, kaip ir ją užsijuosti. Kelis kartus apjuosus, tvirtų mazgų paprastai nebūdavo daroma, o juostos galai būdavo specialiai užkišami už aptempto audinio, kad abu galai kabėtų priekyje, šiek tiek į šonus ar labiau į kairę. Priešingai nei pasakoja kunigas Vautrinas, kontušo juostos ilgis kartais siekdavo 4–5 metrus, o plotis – nuo 30 iki 30 centimetrų. Ilgiausios ir plačiausios buvo persiškos juostos, pas mus jas pradėta vežti anksčiausiai, o armėniškos, Lenkijoje ir Lietuvoje bei pagal jų pavyzdį Prancūzijoje gaminamos ir iš ten atvežamos juostos buvo siauresnės ir trumpesnės. Kita vertus, dėl Radvilų Slucke gaminamų auksu lietų juostų įvairovės ir kokybės, jos iki šiol yra šlėktos kontušo juostos sinonimas. Pridurkime – ne visada naudojamos apjuosti tik save.

Gervazas prisimena senus laikus. 15 / 31 puslapis
Išvada Nr.: 190648/21, padaryta: 2021-11-12, 11:44:26 val.
Gervazui tuo metu prisiminė senovė:
Nuo šlėktų kontušų paėmęs juostų, movė
Į rūsį, ėmė traukt bačkas degtinės, vyno
Ir liepinio midaus, tarytum auksas gryno.
Ponas Tadas, VIII knyga, 790–793 eilutės

Taigi, kaip taikliai apibūdino kunigas Jędrzejus Kitowicz savo garsiame Augusto III valdymo laikų papročių aprašyme – „Kontušas, žiponas, juosta, kelnės arba apatinės kelnės ir batai, kepurė – tai buvo visas viešasis drabužis šlėktos, kuris, išeidamas iš namų, visuomet prisisegdavo kardą, ir šis įprotis virto patarle: „Trumpas kardas – kovai, ilgasis – prie drabužio“. Šitaip paprastas, ne itin ornamentuotas kovinis kardas buvo atskirtas nuo dekoratyvaus, kuriuo galiausiai tapo lenkiška karabelė, dažniausiai naudojama paradinėms reikmėms.

Remiantis tuometiniuose spaudiniuose išsaugotu užsieniečių požiūriu į mūsų drabužius, negalima nepacituoti, daugiausia dėl gražios senosios lenkų kalbos, tačiau kartu ir dėl konfrontacijos su ano meto aprašymais, minėto kunigo Kitowicziaus aprašymo. Ir nors kalbama apie Augusto III valdymo pabaigoje sukurtą drabužį, aprašytas kirpimas išliko ir vėlesniais laikais, o vėlesnės kartos šio kirpimo savybes laikė būdingomis Abiejų Tautų Respublikos laikų didikų tautiniam kostiumui. Todėl Žečicos klebonas (jis buvo Žečicos klebonas, buvęs Baro konfederatas) rašo, kad atėjo:

visai padori mada, nei per daug gundanti, nei per ilga. Kirpimas visiškai padorus, ne per ankštas, ne per daug klostėtas, rankovės lygios, grakščios, tvarkingos, kontušo priekiniai atlapai ir rankovių angos pailgintos, leidžiančios apžiūrėti žiponą [...]. Marškinių apykaklės ant žipono siauros apykaklės pamušalu atlenktos, tokie patys marškinių rankogaliai, atlenkti ant žipono metaliniais smeigtukais, o didikų – perliniais ar deimantiniais; tuo metu retai kada rankovės būdavo nuleidžiamos ant rankų, dažniausiai jos būdavo užmetamos ant pečių. Karūnos gyventojų žiponai – priekis ir nugara – tuo metu būdavo siuvami iš vieno audeklo. Lietuviai žipono nugarą siūdavo iš lino – net ir prabangiausio žipono. 

Anksčiau buvo dėvima taip, kaip jis kitoje vietoje prisimena:

kontušas ir žiponas, ilgio bemaž iki žemės, per nugarą siaurai – pagal žmogaus plotį – sukirpti, klostuoti nuo juosmens iki apačios, sujuosti iš priekio, ir žipono, ir kontušo apykaklė siaura, viena kilpele užsegama. Iš po siauro kontušo nuo kaklo iki juosmens matėsi žiponas. [...] Ir žipono, ir kontušo rankovės siauros, nuo kontušo pažasties ligi alkūnės žiojėjo atviros skylės, pro kurias matėsi žiponas. Abiejų skvernai visiškai neužeidavo vienas ant kito, susiliesdavo tik kraštais, sėdint ir einant matėsi kelnės. Toks vaizdas pridėdavo žmogui svarbos arba jį pažemindavo. Nes jeigu kelnės būdavo švarios, naujos, prabangios, jas matantiems sudarydavo įspūdį, kad šitaip apsirėdęs yra ponas, pasiturintis žmogus. Na, o skylėtos kelnės, lopytos, susidėvėjusios, suteptos rodė, kad jas dėvintis žmogus yra neturtingas. Todėl, kai einant su tokiu ilgu drabužiu per purvą prisieidavo lenktis, turintieji geras kelnes rankomis iš galo paimdavo drabužių klosčių galus ir pakeldavo juos, kad nesuteptų, nuo to ir gimė metaforiška patarlė: „Nešti užpakalį saujoje“. Tie, kurie dėvėjo netinkamas kelnes, priekinius skvernus uždėdavo vieną ant kito, šitaip pakeldami drabužius aukščiau pusės blauzdos, kad pakėlus aukščiau kelių, nepasimatytų netinkamos kelnės.

Į sostą įžengus Stanislovui Augustui, kuris dėl savo estetinių sampratų sulaužė tradiciją, atmetęs istorinį tautinį karūnavimo kostiumą ir po karūnavimo akto pasirodęs su apranga, pasiūta pagal jo idėją, bet sukirpta pagal svetimą stilių (kalbėta, kad tai buvo ispaniškas kostiumas) – šis kostiumas Lenkijoje paplito kaip gera užsienietiška apranga. Tiesa Žečpospolitoje tokių apdarų netrūko, tačiau nors karališkieji Poniatovskio pirmtakai dažniausiai vilkėjo svetimus drabužius, nemaža šlėktos dalis išlaikė savo tautinį apdarą. Tuo metu, sekant tautinio apdaro nekentusio karaliaus pavyzdžiu, nešiota vis daugiau prancūziškų suknelių, kurios, kaip ir visa, kas užsienietiška, pas mus buvo vadinamos vokiškomis. Pasiūtos iš dekoratyvinių audinių, puoštos gausiais siuvinėjimais, galionais, su nėriniuotais rankogaliais ir iškirpimais, už kurias buvo mokami nemaži pinigai –

Ištaigingi tavo drabužiai,
Tie karoliai, purpuriniai audiniai,
Brangia adata siuvinėti,
Vertingiausiais vadinami,
Su puikiausiais nėriniuotais rankogaliais.
(anoniminis eilėraštis, 1780 m., pažodinis vertimas)

– provincijos šlėktos patrioto arba „Piasto“ akimis, tai buvo nereikalingos ir svetimos prabangos įvaizdis. Ir nors karūnuotasis „Ciolekas“, kaip oponentai paniekinamai kalbėjo apie karalių (pagal tokį herbo, priklausiusio Poniatovskių šeimai, pavadinimą), be perstojo dėvėjo prancūziškus drabužius, jis ir karališkoji aplinka buvo apkaltinti libertinizmu, ne be pagrindo buvo kaltinami papročių gadinimu. O tautinio kostiumo gynimas buvo pradėtas jau 1764 metų konvokaciniame seime. Poniatovskio priešininkai, žinodami apie jo prancūziškus įpročius, paklausė, kokius drabužius vilkės būsimas karalius. Jau minėtas Schulzas pacitavo to meto vieno iš deputatų kalbą:

„Visų epochų istorija moko, kad papročiai ir kostiumai iš užsienio atnešdavo pakrikimą ir atsipalaidavimą nuo papročių. Sumos, kurias už nuostabias sukneles išveža į užsienį, yra milžiniškos, turtingiausi mūsų piliečiai dėl to žlugdo save [...]. Renkimės kaip šlėkta, kad galėtume atpažinti save; apsisiuvę trimis uolektimis audeklo [aliuzija į striuką svetimą drabužį], galime būti supainioti su liokajais, virėjais ir panašiais svetimšaliais tarnais. [...] ar neatsitiko taip, kad jums prie pat nosį buvo uždarytos durys, kurios pagarbiai atidaromos bet kuriam avantiūristui, pasipuošusiam užsienietiškomis drapanomis? Ir aš pats, kuris kalbu jums, vos išvengiau tokios gėdos, kai mane į operą nenorėjo įleisti, jeigu ne vienas tarnautojas [ir sušukuotas, ir apsirengęs užsienietiškai], tarnaujantis pas man lygų seniūną, nebūtų prie įėjimo už mane laidavęs, kad esu kilmingas [tai yra šlėkta].Jeigu dauguma mūsų nebūtų atsisakę tautinių drabužių, gal tuomet aš maloniai būčiau padėjęs tam ponui patekti į teatrą, o ne jis man. Todėl prašau sugrįžti prie senųjų papročių“.  

Ir prireikė šalies padalijimu sukelto šoko, ne tik politinio, bet ir moralinio, kad pasikeistų karališkosios reformų stovyklos atstovų požiūris į kontušuotus „Piastus“, ligi tol laikytus atsilikimo simboliu. Net „frakų“ kunigaikštis, Varmijos vyskupas Ignacas Krasickis, kurio papročius išjuokė pikti eilėraščiai –

Tas naujamadiškas galantas Mišių niekad nelaiko,
Bet tik su damomis Gieda sursum corda

savo plunksną, atiduotą kitai tarnystei, pašventė lenkų tautiniam drabužiui apginti.

1778 metais išleistame papročių romane „Ponas Podstoli“, kuris iš tikrųjų buvo savotiškas švietėjiškas traktatas, atkreipdamas dėmesį į moralinio atsinaujinimo ir sugrįžimo prie pamirštų dorybių poreikį, jau pirmuosiuose puslapiuose herojaus lūpomis išreiškė nuomonę šia tema:

Apranga nepagimdo vyro, bet dažnai ji išreiškia tai, kas vyksta žmogaus viduje. Isorijoje skaitome, kad Aleksandras, persirengęs persiškais drabužiais, prarado šlovę ir pagarbą. Blogiausi Romos imperatoriai buvo įvairių madų išradėjai [...]. Mūsų jaunuomenė metasi prie prancūziškų drabužių, ir tai jau tapo taip įprasta, kad Varšuvoje, man būnant seimo nariu, prie stalo tarp keturiasdešimties perukų matydavosi vos viena plaukuota galva, ir ši buvo mano. Man buvo juokinga, kad atrodau, jog tarp savo tautiečių esu užsienietis. [...] Nemenkinu prancūziškų drabužių žavesio, bet manęs niekas neperrašys przepisze, żeby nasz polski nie miał być i wygodniejszy i poważny. [...] porzucenie własnego, a obranie cudzego stroju oznacza jakowąś preferencją ; z niej pomału rośnie obojętność, a na koniec i wzgarda własnego kraju.

Manoma, kad Krasickis savo romaną pradėjo rašyti 1776 metais. Ir turbūt neatsitiktinai tais pačiais metais „eiliniame Varšuvos seime, pagal Abiejų tautų generalinės konfederacijos agitacijos mazgą“, įstatyme, nukreiptame prieš prabangą, buvo rekomenduota šlėktoms įvesti uniformas, kuri buvo suprantama kaip tautinis kostiumas. Paradoksalu, bet gali būti, kad tai buvo paties karaliaus idėja... Štai ištrauka iš tos konstitucijos, kuri buvo paskelbta pavadinimu:

Norėdami paskatinti šalies manufaktūras, be to, sudaryti kliūti į užsienį iškeliaujantiems pinigams ir išlaikyti padorų riterio bei senato statusą, norime: kad per pirmuosius ūkinius seimelius kiekviena vaivadija pasirinktų savo uniformos spalvą, ir šias uniformas galės dėvėti ne kas kitas, o tik tos vietos tarybos

Kunigas Vautrinas šio įstatymo priėmimą laikė įvykiu, teisingai pabrėždamas uniformų vaidmenį žadinant patriotizmą, tik suklydo įvardydamas įstatymo leidėją, kuris buvo ne vyriausybė, o laisvųjų deputatų susirinkimas. Jau cituotoje knygoje rašė:   Siekdama sumažinti kostiumų prabangos perteklių ir kiekvieną pilietį pririšti prie provincijos, kurioje šis gyvena, ir savo gimtosios šalies, vyriausybė atskiroms vaivadijoms įvedė uniformas.

Tačiau priimtame įstatyme įskaitomas patriotinis aspektas neužgožė praktinio požiūrio, kurį išreiškia frazės „skatinti šalies manufaktūras“ ir „jos neturi būti siuvamos iš jokio kito audinio, tik vietinio“. Iki tol dėl užsakymų stokos šlubavusios audinių manufaktūros, kurios buvo įkurtos vykdant ekonomines valstybės reformas, galėjo tikėtis didesnės apyvartos. Konstitucija „Legis sumptuariae" savo dalyje dėl uniformų buvo beveik iš karto pradėta vykdyti. Į artimiausius seimelius, ne vien ūkinius, susirinkusi šlėkta gana vienbalsiai sutiko įvesti vaivadijų uniformas. Vienų vaivadijų pavyzdžiu sekė kitos. Bresto-Kujavijos seimelio (1777 m.) dokumentuose skaitome:

Kadangi 1776 m. įstatymas neseniai praėjusiame seime leido vaivadijoms turėti uniformas, todėl pavedame šiems ponams delegatams pasižiūrėti į kitas vaivadijas ir, pasitarus kur nors viešoje vietoje, mūsų vaivadijų uniformų spalvas ir aprašus išsirinktų.

Atskiros vaivadijos dažniausiai rinkdavosi spalvas, kurios buvo siejamos su nacionalinėmis, tai yra tamsiai mėlyną su raudona arba įvairius šių spalvų atspalvius (pvz., safyrą su karmazinine, raudonai violetine ar tamsiai raudona). Be jokios abejonės, tai buvo lenkų karinės uniformos, o tiksliau – tuometinės lenkų kavalerijos aprangos įtaka. Jos gretose tarnaujantys šlėktos nuo 1746 metų dėvėjo karmazinius kontušus su tamsiai mėlynais atvartais ir atvirkštinių spalvų žiponus – tamsiai mėlynus su karmazininiais atvartais (husarų bendražygiai), tamsiai mėlynus kontušus su karmazininiais atvartais ir karmazininius žiponus (šarvuotųjų bendražygiai) ir tamsiai mėlynus kontušus bei žiponus (lengvoji kavalerija). Turime akcentuoti, kad taip buvo Sakso (Augusto III) laikais, nes valdant Stanislavui Augustui, daugumos pavyzdžiu, šios uniformos dažniausiai buvo atsisakoma prancūziškų drabužių naudai.

Šis visuotinis daugelio vaivadijų seimelių lenkų kavalerijos aprangos patvirtinimas de facto buvo suprantamas, nes kiekvienas šlėkta buvo potencialus riteris – Žečpospolitos gynėjas, prireikus privalantis stoti į savo vaivados vadovaujamas gretas. O kadangi tautine kariuomene laikyta tik kavalerija (kitos kariuomenės rūšys vadintos svetimšalių kariuomene), nenuostabu, kad ir šlėktų uniforma buvo pasirinkti tie drabužiai, kurie anksčiau buvo laikomi tautiniais.

Įdomu, kad patvirtinus šlėktų uniformas, atgimė lenkų uniforma kariuomenėje.

1777 metų vasarį Karinis Departamentas pertvarkė kavaleriją, esamas husarų ir šarvuotųjų pajėgas reorganizuodamas į nacionalines kavalerijos brigadas (būdingas šios kavalerijos pavadinimas!) ir avangardinius pulkus. Tuo pat metu 1777 m. vasario 3 d. pertvarkos įsakyme, išleistame neabejotinai nulėmus minėtai parlamentinei seimo konstitucijai, veikiančioje prieš prabangius drabužius ir įvedančioje vaivadijų uniformas, Karinis Departamentas nusprendė:

kad nacionalinės kavalerijos ir avangardo karininkai atsisakytų savo uniformoms naudoti bet kokias šilko medžiagas, galionų juosteles, kutus, išskyrus epoletus, kurių modelius komendantai pasirinktų nemaišydami ausinių, sidabrinių ar spalvotų juostelių ir prižiūrėtų, kad uniformos būtų vienodos. Ir kad joks karininkas, be išimties, tarnaujantis kavalerijoje, pradedant komendantais, komendantų pavaduotojais, pulkininkais ir aukštesnio rango karininkais bei bendražygiais, nedrįstų vaikščioti prancūziškai apsirengęs, o tie komendantai, komendantų pavaduotojai, leitenantai ir karininkai, kurie dėvi tokią uniformą, negaišdami nuo būsimo rugsėjo šlėktų papročiu nusiskus galvas ir apsirengs kaip šlėktos, tai yra tarnyboje vilkės striukes ir plačias kelnes, išskyrus tarnus, o kontušus ir žiponus vilkės tokios spalvos, kuri bus priskirta jų korpusui. Draudžiami visi išgalvoti sukirpimai, artimi vokiečių ar vengrų stiliui, taip pat draudžiama auginti plaukus pagal švedišką stilių ir pudruotis!

Šiuos antpečius leista segtis tik ant vieno, kairiojo peties, arba ant dviejų. Negana to, kartais juos net papuošdavo savitomis rozetėmis, primenančiomis karines žvaigždutes. Puikus pavyzdys – Ravos vaivadijos patvirtinta uniforma, kuri, beje, vienintelė taip aiškiai pagrįsta jos vaivadijos herbo spalvomis. Šiuo atveju – juoda, auksine ir raudona spalvomis: juodas erelis su auksine „R“ raide ant krūtinės raudoname lauke. Kaip liudija laudum, tai yra 1777 m. sušaukto seimelio dėl Karūnos tribunolo deputato išrinkimo rezoliucijos tekstas, ši uniforma buvo patvirtinta paties vaivados iniciatyva. Projektas pasižymi tinkamai apgalvota kiekviena smulkia detale (sagutėmis!). Net tokia nuo kitų nepriklausoma detalė, kaip portupėja, tai yra kardo pakabos dirželiai, buvo atitinkamų spalvų. Įdomu, ir tai įrodo Ravos vaivados Bazylio Walickio giminės portretai, kad uniforma buvo siuvama dviem variantais – lenkišku ir užsienietišku stiliumi.

W tej ostatniej barwy kontusza przejął frak, a żupana — kamizelka. Przykład ten miał analogię w ubiorze wojskowym. Rozkazem z 26 lipca 1777 roku, który ogłoszono pt. Ordynans do Wojsk Rzeczypospolitej Obojga Narodów względem mundurów, wprowadzono po raz pierwszy przepis ustalający wygląd munduru generalskiego, i to od razu w dwóch właśnie wersjach – jako mundur autoramentu cudzoziemskiego i mundur narodowy. Te mundury, odmienne krojem ale jednakowe w barwie, nosili także adiutanci przyboczni króla. Wróćmy do laudum sejmiku elekcyjnego w Bolimowie w 1777 roku, który ustalił mundury z listownego polecenia wojewody rawskiego, Walickiego.

Mes, dignitoriai, ir visa Ravos vaivadijos riterija, susidedanti iš trijų žemių ir tiek pat apskričių, susirinkę į Bolimovo seimelį, kad pagal įstatymą išrinktume deputatą į Karūnos tribunolą [...]. Pavyzdingu sutarimu ir vienybe baigdami deputatų seimelį [...] Šviesiausio Galingojo Pono Bazylio Walickio, Ravos žemių vaivados ir generolo, Nenuilstamosios Garbingosios tarybos patarėjo, pasižymėjusio daugybe nuopelnų Žečpospolitai ir pavyzdine ištikimybe sostui, laišką nusipelniusio senatoriaus dėmesingai perskaitėme ir, vadovaudamiesi praėjusių metų Seimo įstatymu, patvirtinome tokias aukščiau minėtame sąraše mums pasiūlytas ir patikusias vaivadijos uniformas. Tamsiai raudonas kontušas su stačia juoda apykakle ir priekyje siaurais juodais atlapais nuo apykaklės iki juosmens, su juodais rankogaliais, kiekviename rankogalyje po devynias auksines sagas, sagos su apvadu, kurio viduryje – raidė „R“. aliasfrędzla, pod spodem jedwab czarny, a po wierzchu buliony złote [grube, skręcone, metalowe sznurki] mająca, lub imitując złoto tym samym sposobem z czarnego i żółtego jedwabiu alboliteż z włóczki. Z urzędników województwa całego ziem i powiatów będzie miał każdy różyczkę jedną złotą na tychże naramionkach nad kutasem. Jaśnie Wielmożni kasztelanowie tegoż województwa będą mieli po dwie różyczki, Jaśnie Wielmożny zaś wojewoda trzech używać będzie. Żupan biały bez żadnego innego koloru, sznurka, lub oblamówki. Pas biały z kolorem pąsowym, czapka pąsowa okrągła, wyściełana, z czarnym barankiem wąskim także wyściełanym. Szable na rapciach pąsowych z czarnym jedwabiem lub rzemiennych mają być noszone.

Deputatų su vaivadijų uniformomis pasirodymas seime, kuris prasidėjo 1778 m. spalio 5 d., nors minėtas įstatymas įsigaliojo tik nuo tų metų gegužės 1-osios (toks lengvatinis laikotarpis nustatytas 1776 m.), patvirtina itin didelį uolumą įgyvendinant neseniai patvirtintas taisykles. Minėdami vaivadijų uniformų spalvas, Józefas Mycielskis ir Zygmuntas Glogeris teigė, kad kai kurios vaivadijos nesitenkino vienu drabužiu ir patvirtino atskirą uniformą, skirtą seimui. Taigi Bresto-Kujavijos ir Inovroclavo vaivadijų bei Valkavisko apskrities pasiuntiniai vietoje kasdienių uniformų – tamsiai mėlynos spalvos kontušų su karmazininiais atvartais ir karmazininių žiponų – seime turėjo dėvėti atvirkštinių spalvų rūbus, tai yra kamazininius kontušus su tamsiai mėlynais atvartais ir tamsiai mėlynus žiponus. Kijevo ir Trakų vaivadijos patvirtino tokias skirtingas spalvas: kasdienis Kijevo vaivadijos kontušas – karmazininis su tamsiai mėlynais atvartais, ir žiponas – tamsiai mėlynas (Mycielskis čia pateikia atvirkštines spalvas) pakeistas turkio spalvos kontušu su juodais atvartais ir baltu žiponu, o trakų kontušas – tamsiai mėlynas su šiaudų spalvos atvartais ir tokios pat spalvos žiponas pakeistas tamsiai raudonu kontušu su žaliais atvartais ir baltu žiponu. Slanimo apskritis irgi keitė uniformas: kasdienį safyro kontušą su balkšvos (šiaudų, žr. pranc. paille – šiaudas) spalvos atvartais ir žiponu pakeitė karmazininis kontušas su safyro žiponu ir atvartais. Dar viena uniforma buvo patvirtinta Krokuvos vaivadijoje: raudonai violetinį kontušą su baltu žiponu ir baltais atvartais (Mycielskio teigimu – raudonai violetiniais) pakeitė tamsiai mėlynas kontušas be atvartų, su raudonai violetine apykakle ir žiponu.

Tik Sandomiero ir Mscislavo vaivadijų, o iš pradžių Voluinės ir Trakų vaivadijų šlėktos patvirtintos uniformos neturėjo antpečių, taigi buvo atsisakyta tokios puošmenos, kuri kitose vaivadijose buvo laikoma didingiausia. Lenčycos vaivadija patvirtino auksinius antpečius, puoštus tamsiai mėlynu šilku, galiausiai sutikdama ir su geltonu-tamsiai mėlynu šilku. Mazovijos vaivadija taip pat patvirtino auksinius antpečius, bet puoštus safyro šilku, be to prie antpečių buvo patvirtintos auksinės sagos su raidėmis „X.M.“ (Mazovijos kunigaikštystė), kad būtų įamžintas senas šios žemės suverenumas. Panašiai auksiniai antpečiai galiojo ir Kijevo vaivadijoje, bet tik ant kairiojo peties, užtat su užrašu: „Kijevo vaivadija“ (pagal to meto rašybą. Vienu sidabriniu antpečiu puikavosi Krokuvos vaivadija, vienintelė pabrėžusi, kad tai turi būti antpetis be storai susuktų kutų ir dekoratyvinių plokštelių. Po vieną antpetį turėjo ir Braclavo bei Palenkės vaivadijos, o pastaroji pridėjo dar 12 baltų sagų. Bet Černigovo vaivadija turėjo auksinius antpečius, puoštus juodu šilku, su raidėmis „W.C“ (Černigovo vaivadija). Apskritai auksinių antpečių, be to, segamų ant abiejų pečių, buvo daugiausia. Lietuvoje, išskyrus Žečicko apskritį, buvo tik auksiniai.

Kai šie prabangūs papuošalai, dėvimi nepaisant skelbiamų taupymo tendencijų, sukėlė kariuomenės protestus prieš karininkų piktnaudžiavimą, seimas 1780 m. paskelbė konstituciją „Prabangos stabdymo įstatymų atnaujinimas tiek Karūnai, tiek Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ ir uždraudė juos nešioti. Šiame potvarkyje skaitome:

Atnaujindami senesnius įstatymus, ypač 1776 m. konstituciją „De lege sumptuaria”, ir užkirsdami kelią žalingiems nacionalinio prabangos pertekliaus padariniams, nusprendžiame, kad nuo šio įstatymo paskelbimo po metų visiems be jokių išimčių piliečiams, nepriklausomai nuo jų padėties ir lyties, Žečpospolitos šalyse ir jos provincijose negalės dėvėti ir naudoti nėrinių, siuvinėtų puošmenų, išskyrus karinius ženklus [...]; o vaivadijų uniformų antpečius tuoj pat naikiname.

Stropusis kunigas Vautrinas irgi pastebėjo:

[uniformos]  papuoštos epoletais, kuteno jų savininkų savimeilę, net namų tarnai su jais atrodė kaip karininkai, tačiau 1780 m. seimas panaikino galionus ir epoletus.

Didžiojo seimo metais, atsinaujinusių patriotinių jausmų metu, tautinis kostiumas vėl įgavo svarbos. Būdingas to meto nuotaikų pavyzdys – 1790 m. lapkričio 19 d. Srodoje įvykusio Didžiosios Lenkijos vaivadijų seimelio laudum:

Mes, senatoriai, dignitoriai, pareigūnai ir visa Poznanės, Kališo bei Gniezno vaivadijų riterija [...] tvirtai sutardami prikelti kadaise garsų Lenko vardą ir prisimindami puikius darbus savo giminių pirmtakų, kurių dorybėmis ir net rimtu aprangos įvaizdžiu mums verta sekti, kad Lenko vardas visur būtų žinomas ne tik mintyse, dorybėje, bet ir pačioje gimtojoje aprangoje, bendru sutarimu širdyse jungdamiesi vieni su kitais, įsipareigojame, kad susivienysime senuoju šalies papročiu, todėl įpareigojame visus Šviesenybes, gerbiamus senatorius, mūsų vaivadijų valdininkus ir piliečius, kurie dėvi svetimos tautos rūbus, kad pasaldindami savyje Lenko vardą, užsivilktų seniai naudotą vietinę lenkišką aprangą, o kuris savo ruožtu niekindamas lenkišką aprangą, kartu ir Lenko vardą, prieštarautų šiam sutartiniam įstatymui, gerbiami Šviesenybės senatoriai, valdininkai ir piliečiai, tas turi būti nušalintas nuo dalyvavimo rinkimuose, seimeliuose ir visuotiniuose senato suvažiavimuose, taip pat ir iš riterių luomo, ir jokios funkcijos jam negali būti patikėtos.

Nieko nuostabaus, kad mūsų valstybingumo atkūrimo laikais, Varšuvos kunigaikštystės metais, buvo grąžintos tautinės uniformos. Tada jos buvo pripažintos pilietinėmis ir patvirtintos vienodų, neišskiriant vaivadijų, bet tradicinių spalvų: tamsiai mėlynas kontušas su karmazinine apykakle ir rankovių atvartais, baltas žiponas ir metalinės sagos su Kunigaikštystės herbu. Tokių pačių spalvų buvo frakai ir liemenės, o sidabriniais apykaklių ir rankovių atvartų siuviniais galėjo puoštis tik tarnautojai. Bet užsienyje, Lietuvoje, sulaukę to įsimintino „1812 metų pavasario“, tai yra paskelbimo apie Lenkijos karalystės atkūrimą, daugelis brolių nacionalinę kariuomenę sutiko tikriausiai vilkėdami senais tautiniais drabužiais. Bent jau tokį įvaizdį, išsaugotą mieloje atmintyje, mums perteikė jau ne kartą čia cituojamas poetas:

Vos baigės pamaldos, ir Pakamorė šitai
Išėjo prieš visus orus nepasakytai –
Mat išrinktas dabar maršalka bajorijos,
Jis užsivilko ir mundyrą vaivadijos:
Auksiniais apvadais apsiūtas švarkas ilgas,
Atlaso kontušas ir diržas, saulėj žvilgąs;
Jo kardo rankena aptraukta driežo oda;
Dvazgėjo deimantas pakaklėje; be to, dar
Virš spindinčios baltais aukštos konfederatės Iš plunksnų prašmatnių sudėtas kuodas matės
(Tik švenčių iškilmėm ir sega tokį kuodą,
Už vieną plunksną jo net po dukatą duoda).
Taip apsirengęs, jis aukščiau pasilypėjo,
Karius ir kaimiečius apžvelgęs
prakalbėjo:
„Ką tik girdėjote iš šios sakyklos, broliai,
Wolność, którą Cesarz-Król przywrócił Koronie,
Taip pat laisva – sveiki, liuosybės vėl
sulaukę!“
Ponas Tadas, XI knyga, 216-232 eilutės

Vaivadijų uniformų spalvas žinome iš įvairių šaltinių, dažniausiai vėlyvų, todėl ne visada patikimų. To meto šaltinis, kuriame būdavo pateikiama informacija apie uniformų rūšis, buvo kasmetiniai kalendoriai iš karališkojo dvaro knygininko Michało Gröllo leidyklos („Kalendarz polityczny dla Królestwa Polskiego i Wielkiego Księstwa Litewskiego na rok pański…“ – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis kalendorius, Viešpaties metai...“). Šiuos spaudinius galima laikyti oficialiu šaltiniu, nes leidėjas juose, be kita ko, skelbė naujausius žemės valdininkų sąrašus, informaciją apie apdovanojimus ordinais ir kt. Vėlesnių metų kalendorių apžvalga (anksčiausiai uniforma pateikta jau 1778 m., paskutinė – 1794 m. kalendoriuje) leido atkurti atskirų vaivadijų uniformų spalvas. Būdinga tai, kad nepaisant kruopščiai pastebėtų spalvų pasikeitimų vėlesniais metais, kalendoriuose nenurodyta, kuriame iš jų kalbama apie skirtingas seimo uniformas.

Šiuos duomenis papildę uniformų vaizdais, kurie žinom iš kelių tapybos kompozicijų kopijų (saugomų nacionalinėse kolekcijose), kuriose šlėktos vaizduojami vaivadijų uniformomis, galime daryti prielaidą, kad tokią tipišką to meto aprangą sudarė: kepurė, dažniausiai raguota, su žipono spalvos viršumi, kontušas su pastatyta apykakle ir pamušalo spalvos atvartais, dažniausiai baltumu kontrastuojantis žiponas, retai aprašomos spalvos šilkinė juosta ir geltoni, kartais raudoni batai. Sagos buvo metalinės, geltonos arba baltos, priklausomai nuo anksčiau naudotų antpečių spalvos.

Atskirų vaivadijų uniformų spalvos buvo tokios (pateikiama pradėdami nuo Karūnos provincijų, vadovaudamiesi nustatyta tvarka):